Paveldosaugininkai ragina nedeginti ugnies ant dubenuotųjų akmenų

Lūžų mitologinis akmuo su dubeniu/ By LiutaurasuMano darbas, CC BY 1.0, Nuoroda

Kultūros paveldo departamentas pirmadienį pranešė raginantis žmones nedeginti ugnies ant dubenuotųjų akmenų, kurių dauguma yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

„Vaizdinys, kad dubenuotieji akmenys yra senovės aukurai, yra klaidingas, bet labai gajus. Akivaizdu, kad kažkur edukacijoje buvo padaryta didžiulė spraga, jog toks vaizdinys įsišaknijo”, – pranešime sakė Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vedėja Donata Armanavičienė.

Pasak specialistės, su žmonėmis, kūrenančiais ugnį ant tokių akmenų, jau daugelį metų susiduria Gražutės regioninio parko darbuotojai – žmonių nuo ugnies kūrenimo ant Lūžų dubenuotojo akmens nesustabdo ir raginimai to nedaryti informaciniuose stenduose, spaudoje ar feisbuke.

Kultūros paveldo departamentas primena, kad Lūžų akmuo stūkso į Kultūros vertybių registrą įrašytoje Lūžų senovės kulto vietoje, Antalieptės apylinkėse.

Lūžų akmenį restauravęs archeologas, profesorius Vykintas Vaitkevičius sako, kad ugnies kūrenimas akmenį gadina.

„Atsiranda ertmės, akmuo skilinėja. Įtrūkimai didėja ir žiemą skverbiantis vandeniui, ledui. Po to daug rūpesčių iškyla mėginant tokius sužalotus akmenis išsaugoti, ertmes užpildyti apsauginėmis priemonėmis“, – teigė archeologas.

Jo teigimu, Lūžų akmeniui ugnies kūrenimas yra pragaištingas, jį nuolat reikia restauruoti.

„Akmuo buvo taip išdegintas, pilnas įtrūkimų, kad dubenyje vanduo negalėdavo užsibūti, visas per įtrūkimus išbėgdavo. Pernai bandėme glaistyti, restauruoti. Atrodo, kad pasisekė įtrūkimus užgydyti. Jei vėl kūrentojai nesugrįš“, – sakė V. Vaitkevičius.

„Blogiausia, kad tokie atvejai plinta kaip liga. Susidaro įspūdis, kad įrengtų informacinių stendų jie net neskaito. Prie Lūžų akmens su Gražutės regioninio parko darbuotojais pastatėm stendus, bet vis rasdavome sunaikintus, vos ne kas savaitę reikėjo vis naujus vežti“, – teigė jis.

Kultūros paveldo departamento teigimu, Lūžų akmuo su dubeniu yra išlikęs nuo Šavašos slėnyje buvusios senovės lietuvių šventyklos, gyvavusios iki XV-XVII amžiaus, tačiau ugnis buvo kūrenama ne ant dubenuotojo akmens, o šalia įrengtame aukure.

Paveldosaugininkai teigia, kad ugnis ant dubenuotųjų akmenų kartais deginama ir neteisingai interpretuojant senovės lietuvių papročius, tokiu būdu buvo apgadintas ir Joniškio rajone, ant Sidabrės piliakalnio, esantis dubenuotasis akmuo, taip pat archeologams tekę tvarkyti ir Rambyno šventvietėje.

Dubenuotieji akmenys – aukurai, tačiau, anot paveldosaugininkų, niekada jų dubenyse nebūdavo kūrenama ugnis. Akmenų dubenys buvo skirti aukoti alui, midui, paaukoto gyvūno kraujui, o lietaus vanduo, prisikaupęs dubenyje, seniau laikytas šventu, gydomuoju.

Добавить комментарий

Ваш адрес email не будет опубликован.